1

   Mokytojos balsas mano galvoje staiga nutilo. Viskas aplinkui išnyko. Tik ne jos. Mano mėlynos akys žvelgė į jo mėlynas jūros skaidrumo akis ir visos šio pasaulio blogybės atrodė smarkiai nutolusios. Ar gali išvis egzistuoti kažkas blogo, kai egzistuoja jos? Tokios gilios ir nekaltos. Galiu prisiekti, jog tą sekundę lioviausi kvėpuoti.

   Aš nežinau, ar mano vaizduotė man kaip visada krėtė pokštus, bet rodėsi, jog įsiklausęs išgirstum susiliejusius dviejų žmonių kvėpavimus. Du žmonės, žvelgiantys vienas į kitą, kvėpuojantys tartum vienas žmogus, pavertė sekundes amžinybe. Amžinybe, kurios prisiminimas merginai taps žibalu, įpūsiančiu ugnies gyventi dėl dar vienos tokios nekaltos, likimo jiedviems pavogtos akimirkos, nors jos širdžiai tada ir rodėsi visai kitaip. Ar galima prarasti tai, ko niekada ir neturėjai?

   Trekšt. Tuštuma. Aš ir vėl bandžiau apsimesti besiklausanti mokytojos, bandančios mums į galvas įkišti dar vieną bevertę literatūros sąvoką. Kam įdomu, kas yra stojiška laikysena ir ką simbolizuoja mėšlavežis Donelaičio „Metuose“, kai mano viduje dangus griūva? Kodėl mūsų žvilgsniams išsiskyrus savo širdyje galėjau justi įsitaisančią tuštumą, kokia atsiranda netekus kokio seno draugo?

   Apsižvalgiau. Ne, aš negalėjau sapnuoti. O gal jis žiūrėjo net ne į mane? Ar gali mano vaizduotė taip psichuoti? „GELBĖKIT. GAISRAS“,- rėkė mano širdis, kai išorėje stengiausi išlikti rami. Pasimuisčiau. Jis vėl nekaltai metė žvilgsnį mūsų link.
   O, dėl Dievo meilės, kada tai liausis?

   Taip dar vienas pirmadienis virto mano kasdienybe.

_________________________________________________________________________________

   Jums tikriausiai įdomu, kas aš tokia. Mano šeima ir geriausi draugai mane vadina Barbe, nors iš tikrųjų mano pilnas vardas, apgailestaudama turiu pranešti, yra Barbora. Jūs tikriausiai galite įsivaizduoti, su kokia „trauma“  auga vaikas tokiu vardu. Vaikai gali būti žiaurūs.

   Kai man buvo devyneri, vienas ketvirtokas, man į veidą garsiai surikęs „BARBORA RADVILAITĖ“ ir sulig žodžiais sudraskęs mano piešinį, nupieštą mamai motinos dienos proga, taip, jog iš jo likę tik mažyčiai skuteliai, sugebėjo tik nusijuokti lyg iš kokio nekalto pokšto ir daugiau nieko netaręs nubėgti. Na, žinot, man, devynmetei, tuomet tai rodėsi pasaulio pabaiga. 

   Tądien apsižliumbusi grįžau namo ir puoliau ieškoti savo gimdytojų, kuriuos snargliuodamasi mintyse burnojau pačiais bjauriausiais žodžiais, tik devynmetei galinčiais šauti į galvą. Vos juos radusi, piešinio likučius dramatiškai nutėškiau prie jų kojų ir pareiškiau, jog noriu, jog jie pakeistų mano vardą, antraip niekada nebebendrausiu su ta mergaite iš gretimo namo, kurią vėliau pradėjau vadinti Spira dėl jos nuolatinio bezdėjimo ir triušių garbinimo.
   Tėvams buvo labai svarbu, jog būčiau jos draugė, mat iš jos visi šaipėsi ir ji neturėjo draugų. Mano tėtis psichologas, ir, turiu pasakyti, gan geras, todėl, mūsų mielajai kaimynei pasipasakojus, jis, aišku, to niekaip negalėjo taip lengvai praleisti pro ausis ir dar vieni velniai težino kur. Dieną, kai po pietų pogulio jis pasiėmė mano keturmetės rankutę į savo delną ir nusivedė pas kaimynystėje gyvenančią šeimą, kur ir supažindino mane su Spira, aš nė kiek nenustebau, nes toks jau jis yra - Nuskriaustųjų Didvyris. Grįžusi namo, buvau tėvelio prisaikdinta, jog Spirai visada būsiu miela ir padėsiu, kai jai tik ko reikės. Taip mudviejų šeštadienio arbatėlės ir tapo rutina. Spirai aš tapau geriausia drauge, o tuo tarpu aš, jei tik būčiau galėjusi, būčiau atsisakiusi kažkokios įsivaizduojamos arbatos mėgavimosi (man atrodė liguista ,,gerti'' orą) su panele Matilda, Spiros lėle, ir ja pačia. Bet negalėjau to pasakyti tėvams. Aš jaučiausi baisiai... Turėjau suprasti Kamilę. Juk pati niekada nepritapau. Bet ne, aš geriau sugalvojau jai tą baisią pravardę ir mintyse jai visada atsakydavau sarkastiškai pasityčiodama, bet vaidinau malonią. Buvau blogesnė už tas mergaites mokykloje, todėl tėvams niekada ir nepasakiau, ką iš tiesų manau apie jų pačių sukurtą mano ir Kamilės-Spiros  ,,draugystę".
   Todėl tada grįžusi namo buvau įsitikinusi, jog toks mano pareiškimas duos peno. Juk tėčiui tai buvo taip svarbu, o ir jie galvojo, kad man Spira patinka. Tačiau tėtis nusišypsojęs tik tarė:
  - Barbe, tie vaikai nesupranta, kokias vertybes neša tavo vardas. Tu esi stebuklas, todėl tavo vardas juk negali būti vienas iš tų XXI a. nuvalkiotų, juk taip? O gal nori būti Rožė? O gal Maja?

       - Maja. Kaip šuo. – jau kvatojau susiėmusi už pilvuko, tačiau greitai susizgribau. – Ar tu pavadinai mane Barbe?

       - Taip. Jei nori, mes vadinsime tave Barbe.

       - Barbė kaip Dorotė... – iššveplenau, omenyje turėdama savo mylimiausią lėlę.

       - Jei tu to nori.

       - Gerai. Bet, tėti, kas yra Barbora Radvilaitė? Kodėl tas Ilgšis mane taip pavadino? Nuskambėjo kaip tie žodžiai, kurių neleidžiate man vartoti.

         - Keiksmažodžiai, saule... Ir ką mes tau sakėme apie prasivardžiavimą... Nesvarbu, kaip žmogus tave įskaudintų...

         Nuo tos vietos be tolesnio tėčio pasakojimo apie nepaprasto grožio moterį daugiau nieko ir nepamenu. Galbūt todėl mano matematikos mokytojas ir yra Trolis, o ponas gerbiamas direktorius – Subinių Uostytojas. Bet kokiu atveju, taip ir sužinojau apie savo bendravardę Radvilaitę, kuri laikui bėgant tapo mano heroje. Nors nuo to „katastrofiško“ nutikimo mano vardas ir toliau man nešė daug pašaipų, aš išmokau apsiginti. Na, juk tėtis sakė, kad esu stebuklas. Esu tikra, jog jis omenyje turėjo Didžklapio įkalinimą mergaičių tualete ir Vanago mėlynę po akimi, kurią jis sakėsi gavęsis nuo dvyliktoko. Na, prašyčiau man atleisti, bet aš juk ne be reikalo septynerius metus su savo broliu žiūrėjau „Karatė Vaikį“, todėl nenuostabu, jog už tokį mano nuostabių gabumų pasityčiojimą jo sportbačiai atsidūrė kažkur kanalizacijoje po mokyklos mergaičių tualeto klozetu.

   Septyniolikmečiai jau pakankamai subrendę, jog sugebėtų užčiaupti savo purvinas burnas, tačiau, susipažindama su nauju žmogumi ir prisistatydama, visada išvystu nuostabą jo veide ir nebylų klausimą – kodėl Barbora? Bet aš jau nesigėdiju savo vardo. Gal net būčiau nieko prieš visų šaukiama pilnu vardu, bet draugai prirato prie Barbės, todėl tokia jiems ir esu.

   Panelė Milda, mano tikybos mokytoja, kartą pasakė, jog žmogaus vardas - tikrasis jo sielos veidrodis. Aš, aišku, tuo susidomėjau. Tai išgirdusi tariau sau:“Koks gi tas, tavo sielos veidrodis, Barbora?“

   Pažiūrėjusi į veidrodį, matau apvalaus veido, didelių pilkai mėlynų akių, riestos nosies su kreiva šnervių pertvara (aš įsitikinusi, jog tai patrakusios vaikystės pasekmės) ir tamsiai rudų plaukų, kurių ilgis truputį žemiau pečių linijos, savininkę. Neūžauga putlesnių kūno formų. Jei galėčiau bakstelėti, kur panorėjus, ir ištarus stebuklingus žodžius kažką pakeisti, keisčiau viską. Patikėkit, oi, kaip viską keisčiau. Na, gal tik plaukų, kurie dar bendrame kontekste žiūrisi visai padoriai, - ne. Nors galėtų ir jie būti ilgesni, storesni, sveikesni kaip Blake Lively ar Megan Fox, o gal dar kokios nors holivudinės Lox, Mox ar Nix.

   Veidrodyje galiu išvysti toli gražu ne pačią gražiausią merginą ir kaip visada suirzti dar kartą įsitikinusi jos trūkumais. Galiu matyti, ką mato kiekvienas, tik galbūt interpretuodamas savaip. Vienam – katastrofa, antram – miela, trečiam – baisu, o dar kažkelintam – jau gal gražu. Tačiau ką išvysčiau savo sielos veidrodyje? Kaip tai veiktų? Matyčiau tai, ką mato ir kiti, ar veikimo principas būtų kitoks? Pavyzdžiui, J K Rowling knygoje „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ kiekvienas burtininkas Kitrošmų veidrodyje regėjo individualų vaizdinį. Veidrodis rodė tai, ko žmogus labiausiai trokšta, o juk kiekvieno žmogaus širdžiai iki pilnatvės reikia vis ko kito. Ar sielos veidrodžio principas būtų panašus?

   Čia ir vėl sugrįžtu prie savo mylimos mokytojos teiginio. Jei vardas sielos veidrodis, ką jis sako apie mane?

   Portalas tavovardas.com teigia, jog Barbara yra vedinys iš graikų kalbos žodžio „Barbaros“, kuris reiškia „svetimšalė“, „ateivė“, „svetimtautė“.

   Kai pirmą kartą, priversta tikybos pamokos namų darbų, tai sužinojau, susimąsčiau, ar vardas gali suformuluoti žmogaus asmenybę? Didumą dalį laiko aš taip ir jaučiuosi. Nesuprasta. Svetima. Kitokia. Kitoks – juk nebūtinai blogai? Bet paauglystėje sunku tai įsisąmoninti. Žmonės juk baidosi kitokių. Galbūt todėl savimi ir galiu būti tik su savo geriausiais draugais, nebijodama būti atstumta.

   Taigi, šį vardą nešiojo nemažai iškilių moterų, tarp jų jau ir mano minėta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto Žygimanto žmona Barbora Radvilaitė, kaip teigia portalas, garsėjusi savo grožiu ir išsilavinimu, o paslaptinga jos mirtis, kuria, be abejo, domėjausi ir aš, šimtmečiais žadino menininkų vaizduotę.

   Pagal to paties portalo statistiką Barboros vardas stabiliai laikosi pasaulio populiariausiųjų vardų šimtuke. Lietuvoje šis vardas vėl pradeda populiarėti: 2013 metais Barboromis tapo 57 naujagimės mergaitės, 2014 metais Barbora buvo tarp Lietuvos vardų popoliariausiųjų ir mano bendravardėmis tapo net 94 mergaitės.

   Biblijoje Barbora minima kaip pagonio duktė, pasikrikštijusi be tėvo žinios ir už tai, tėvui leidus, nukankinta. Šv. Barbora yra mirusiųjų nesava mirtimi globėja.

   Kalbant apie Barborų charakterio savybes, portale, trumpai tariant, rašo, jog nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio. „Lietuviškai“ tariant, Barboros jautrios ir švelnios asmenybės, bet portalas liepia neapsigauti – po šiomis kaukėmis gali slėptis valdingos, vadovauti mėgstančios asmenybės.

   Ar aš manau, jog vardas suformuluoja mūsų asmenybes? Ne, bet įtakos tam turi. Tuomet man kyla kitas klausimas - ar tikite likimu?

   Aš tikiu.

   Juk negalėjo kokia Petrutė šiaip sau tapti tokio baisaus vardo šeimininke, o koks nors Kazys atsitiktinai dievagotis aludėse, už ką jis pavadintas vardu, jau iškart išduodančiu, ką jis veikia prie bokalo alaus („zys“). Teatleidžia man gerbiamas ponas Kazys Grinius, tačiau jo vardas tikrai nėra Dievo dovana.

   Mano manymu, Kaziai Kaziais tapo ne be reikalo. Merginos nešioja Aldonų ir Kunigundų vardus, nes taip buvo lemta, o ne dėl tikrai baisaus jų gimdytojų skonio. Kaip kitaip dar galima paaiškinti faktą, kad esame pavadinti taip, kaip esame?

   Aš Barbora, nes taip buvo paties likimo nuspręsta.

   Aš susitikau su juo, nes tas pats likimas to norėjo.

   Likimas egzistuoja.

   Kodėl aš taip tuo įsitikinusi? Gerai. Papasakosiu jums. Visgi dėl to čia ir esu.

   Bet apie viską iš pradžių.