3

                  - Ar tau čia patinka, Barbe? – paklausė mama, rodydama sėstis į vieną iš tų minkštų pufų. 
     - Čia kvepia Kalėdomis, mamyte, - uodžiau tą saldų kavinukės aromatą. Kvepėjo kaip viena tų lazdelių, kurias senelis man įdėdavo į arbatą. – Ar tai ciniamonas? 
     - Cinamonas, - juokėsi tėtis. – Taip, tai jis. Ar jau jautiesi geriau? 
     - Tas Ilgšis dal atsiims, - spjaudydamasi surikau. – Jam patinka Viktė! Pasistengsiu, kad… 
     - BARBE! – suriko mama. – Nebandai lįsti prie to vaiko! 
     - … jis galą gautų. Motiejus Stumblas pardavinėja miltelius, kurie užaugina ausis. 
     - Kas taip sako? – neiškentęs pradėjo juoktis tėtis. 
     - Jis pats.  
     - Barbe, juk žinai, kad tokių miltelių nėra, - šnairuodama į tėtį ėmė pamokslauti mama. – Ir

   kartoju – nelįsk prie to vaiko. 
     - Bet, maaaaaaamaaaaaa! Jis suplėšė mano piešinį. Ilr.. Illr šaipėsi iš manęs. Senelis sako, kad nereikia nusileisti, nes taip tik dalr labiau užsileisi ant galvos, - šveplenau. – Tik aš nelabai suplantu, ką tai reiškia. 
     - Reikės pasišnekėti su savo tėvu, - atsisukusi į tėtį, senelį burnojo mama. – Tuoj su ja paliks neįmanoma susišnekėti! – su įkarščiu metusi rankos mostą mano pusėn, užbaigė mama. 
     - NEEE!! Nieko nesakyk, seneliui, mamyyyyteee… - išsigandau. – Jam ir taip labai liūdna. Aš būsiu gerra.
   Mama, pavarčiusi akis, tik tarė: 
     - Panelye, tu esi velnių priėdusi.
          Nusijuokiau. 
     - Mamyytee, ar galiu karšto šokolado?
     - Rodosi, liūdesys tavęs jau nebekamuojaa... 
     - Neeee, aš labaaaii liūdna.... 
     - Gerai, užsakysiu aš tau jo.
   Mamai nuėjus užsakyti mums gėrimų, apsižvalgiau. Čia buvo labai jauku. Visa kavinukė skendėjo prieblandoje, o kiekvienas jos kampas buvo iškabinėtas lemputėmis, kurios vietai suteikė reikalingo paslaptingumo. Lubose buvo pritaisyta visa daugybė eglės šakų, išpurkštų baltais dažais, kad atrodytų kaip sniegelis. Įkvėpusi, būčiau galėjusi galvą duoti, užuodžiau ne tik cinamono, vanilės ir kitų saldžiųjų prieskonių kvapą, kurio nuo kavinukėje kepamų bandelių, pyragų ir taisomų karštųjų gėrimų buvo pritvinkusi visa patalpa, bet ir miško kvapą, kurio suteikė tie kerojantys eglišakiai. Ant kiekvieno staliuko buvo po žvakidę su tokiais išskuobtais ornamentais ir žvakę. Jų ir lempučių metami šešėliai sukūrė nuostabią atmosferą. Mano devynmetėms akims ir širdžiai tokio jaukumo buvo neįmanoma neįsimylėti. Ši vieta atrodė tiesiog pasakiškai. Galėjau pasijusti kaip kokioje vienoje iš tų vietų filmuose, kur paauglių kompanijos susirenka ramiai pasisėdėti. Kai ši vieta man ėmė priminti Harį Poterį, taip ir norėjosi mamai surikti, jog užsakytų man pasukų punčo. 
     -Tėėtiii, ar dalr galėsime čia kada grįžti? 
     - Patiko ši vieta?
     - Plimena Harį Poterrrį. Čia labai jauku.
     - Ką manai apie dar vieną mūsų šeimos tradicijos susikūrimą? - paklausė iš pradžių nusijuokęs.
     - Kokią?..
     - Kiekvieną vieną kurią nors savaitės dieną čia apsilankyti.
     - TAIP! – suplojau rankytėmis kaip katučiu. – O negalima kiekvieną???
     - Ne, saule, - meiliai į mane pažiūrėjo tėtis. – Mums su mama reikia dirbti. Bet tave čia gali atsivesti brolis, jei nori.
     - Aš užaugusi nedirbsiu. – pareiškiau. - Irr su Aleksu nenoriu, nes jis zyztų, kaip noli namo žaisti to savo GTA.
   Tėtis tik nusijuokė ir tarė:

     - Tu darbą paversi švente kaip ir kiekvieną dalyką, prie kurio prisilietusi, jį padarai nepaprastą. Esi ypatinga, tik kiek velnių priėdusi.
     - Bet tau juk patinka tavo darbas...
     - Taip, patinka. Ir aš tikiuosi, kad užaugusi ir tu savo darbą mylėsi taip, kaip aš myliu savąjį.
     - Tai kodėl tai tuomet darbas?
   Atsakymo ir nebesulaukiau, nes su gėrimais ir šviežiai keptomis bandelėmis grįžo mama. 
     - Kokie malonūs žmonės, - negalėjo liautis šypsojusis mama. 
     - Mes čia su velniuku sugalvojome naują tradiciją, - tarė tėtis mamai ir kaip koks sąmokslininkas mirktelėjo man akį. 
     - Kokią? – leidosi suintriguojama mama. – Nejaugi susijusią su šia vieta? 
     - O kaipgi, - šypsojosi tėtis. – Ne tu viena įsimylėjai šią vietą. Obuolys nuo obels netoli rieda.
   Mamai nusijuokus, atsidūriau jos glėbyje. Vietoje, kur telpa visas pasaulis.

_______________________________________________________________________________________

   Išvydusi „Vincento“ kavinukės stendą, pirmąkart šią dieną pasijutau laiminga. Nejutau nė vienos savo kūno dalies, pradedant rankų ir baigiant kojų pirštais. Nuo ryto Šiauliuose siaučianti pūga spėjo kaip reikiant įsismarkuoti.
   Suskambėjo daromų kavinukės durų varpelis.
   Apgaubta pažįstamų kvapų, pasijutau saugi. Nuo tada, kai pirmąkart tėvai mane atsivedė į šią vietą, ji jau spėjo man tapti antrais namais.
   Kavinukės savininkas matė mano evoliucionavimąsi nuo devynerių, o aš mačiau, kaip jo veidą papuošia vis daugiau raukšlių. Daug sužinojau ir išmokau būtent iš šio, gal vos keliais metais jaunesnio už mano senelį, vyro, nes kai ateidavau viena, būtent jis palaikydavo man draugiją, jei mano veide nepamatydavo kažko, kas išduodavo, jog noriu pabūti viena su savimi. Jis tapo man artimesnis nei visi tie tikrieji dėdės ar tetos, turintys to paties kraujo. Esu įsitikinusi, jog šio žmogaus netektis man bus tokia pat skaudi kaip senelių. 
     - Jautiesi geriau? – paklausė Viktė. – Nes atrodai tai žymiai geriau.  
     - Ko tu taip šiki į kelnes? Juk kartojau visą kelią link čia, jog aš sveika. Neišpūsk musės iš dramblio.
     - Tai dramblys pučiamas iš musės, o ne atvirkščiai, - pataisė mane draugė.
     - Aš taip ir sakiau.
     - Ne, ne taip, - pavartė akis Viktė. 
     - Oooo, mano pačios mylimiausios damos net tokiu oru neužmiršo manęs, seno dieduko, - mūsų ginčą nutraukė geraširdiškasis Vincentas.
     - Ne toks jau jūs ir senas, - nusišypsojau.
     - Tavo gera širdis kaip visada verčianti iš koto, mieloji, - nusišypsojo Vincentas, - bet atrodai labai prastai. Gal karšto šokolado? Jis visada išsprendžia visas bėdas. 
     - Ačiū, pone. Karštas šokoladas būtų pats tas, - metusi žvilgsnį į siaučiančią pūgą už lango, tarė Viktė.
     - Kai tokia pūga... Bet gal dar ir ko užkąsti...
     - Ko tik mano mielosios damos panorės.
     - Tiks viskas, ką jūs išrinksite, Vincentai, - nusišypsojau.

          Vincentui nuėjus, patraukėme prie mūsų jau spėjusio tapti staliuko. Vos spėjau sudejuoti iš tos palaimos, aplankiusios man įvirtus į minkštutėlaitį pufą, Viktė vėl užgiedojo tą pačią giesmelę.
     - Bet tu tikrai atrodai geriau...
     - Kaip manai, ar tėvai labai pyks, kai sužinos, jog pabėgau iš pamokų? - ignoravau ją.
     - Pasakysi, kas nutiko...
     - Nieko aš jiems nesakysiu. 
     - Manai, jog pavyks nuslėpti? Mokykla pilna tavo tėčio draugų, o dabar jau apie tavo iškritimą tikriausiai žino visa mokykla.
     -  Mhmm...
     - Geriau pasakytum pati, nes kiti dar suhiperbolizuos.
     - Man pasakius, jie patys viską suhiperbolizuos...
     - Barbe, turi pasakyti. Čia ne juokai. O jeigu kas rimto? 
     - Klausyk, Vikte, ačiū, kad rūpiniesi, bet aš tikrai žinočiau, jei būtų kas rimto.
     - Tu ne geresnė už užsispyrusį asilą.
     - Drauge, tu kaip visada negaili meilių žodžių, - nusiunčiau oro bučinį.

          Nors stengiuosi išlikti rami ir malšinti viduje kylantį gaisrą, niekaip negaliu pamiršti Vakario. Praėjus galvos dilgčiojimui, nualpimas atlieka tik antraeilį vaidmenį mano gyvenime. Jei ne Viktė, kuri vis nemaloniai man primena apie šį įvykį, galbūt galėčiau jį išvis išmesti iš galvos. Dabar man svarbiausia kuo greičiau pasikalbėti su draugu. Tik ką aš jam pasakysiu? Aš net nežinau, dėl ko jis pyksta. Galiu tik spėlioti. Vis vyliuosi, jog mano spėjimai nepasiteisins ir aš Vakariui tai galėsiu papasakoti pati, ką jau seniai turėjau padaryti.
     - Galvoji apie Vakarį?
     - Taip.
     - Nežinau, Barbe... Nejaugi tikrai manai, jog jis dėl to galėtų pykti? Juk jis tada Marijos net nepažinojo... – bandė mane raminti draugė.
     - Ne tai svarbiausia, supranti... Mes niekada vienas nuo kito neturėjome paslapčių... Aš sulaužiau jo pasitikėjimą, - negalėjau susilaikyti - ašaros ėmė riedėti pačios. – Aš vis pravardžiavau Mariją, vis pašiepdavau ją, o ji mane. Vakaris buvo blaškomas. Jis vos ne kad turėjo rinktis tarp jos ir manęs. Ir kaip manai, ką jis dabar pasirinktų? Mane, turėjusią jam pasakyti tiesą, bet, deja, tik sulaužusią septynerius metus statytą pasitikėjimą, ar mylimą merginą, kuri jam pasakė tiesą, nors jo gyvenime yra daug trumpiau? Jis manimi nusivylė, Vikte, ar supranti? Aš neverta tokio draugo... Kodėl tada klausiau Žygos? Ak... Pažiūrėk, ką aš ir vėl darau. Verčiu kaltę draugei, nors pati tada sutikau. Juk galėjau tam užkirsti kelią... – niekaip nesilioviau verkšlenusi.
     - Kaip griebia už širdies! - Pakėlusi galvą, išvydau išsišiepusį Justo veidą.
     - Ką čia veiki? – išmikčiojau su megztuko rankove, braukdama tįstantį snarglį. 
     - Man rodosi, tai tau dabar mažiausiai turėtų rūpėti. Atrodai tragiškai, - išsišiepė mano draugas.
     - Justai! Nebūk toks storžievis, - sudraudė Viktė draugą. – Argi nematai, kad Barbei liūdna?
     - O kaipgi, - nesiliovė šypsotis Justas. – Neįmanoma nepastebėti, kai atrodo kaip mano teta Regina savo vestuvių dieną. O patikėkit, vaizdelis tada buvo nekoks... – leidosi į prisiminimus Justas.

         Viktė akivaizdžiai būtų kvatojusis iš nevykusio Justo pokšto kaip ir visada iš bet ko, ką jis pasako, tačiau, sukaupusi visą savo valią, mergina tik sviedė jo link piktą žvilgsnį. Žavėjausi draugės valia...
   Justas ir Viktė nuo pradinių klasių jaučia vienas kitam simpatiją, bet tarp jų niekada nieko nebuvo. Nepaisant to, jų simpatijos visada buvo akivaizdžios visiems, manau, net ir jiems patiems. Ne kartą bandžiau su draugais apie tai kalbėti – aišku, su kiekvienu atskirai – bet jie tik gražiai nusimuilindavo nuo mano užduotų klausimų.
   Kiekvieną dieną vis labiau ima matytis, jog draugei darosi tik sunkiau. Aš svarstau, kaip Viktė sugebėjo stebėti Justo merginų keitimą kaip kokių kojinių visus tuos metus ir dar klausytis kiekvienos smulkmenos apie jo su jomis pasiektas bazes... O juk Justas nieko nemoka pasilaikyti sau... Aš įsitikinusi, jog jis žino apie draugės jausmus jam. Tai kodėl jis tada negalėjo būti nors kiek santūresnis?
     - Tik tu sugebi ir tokiose situacijose matyti humorą, - tariau nusiraminusi.
     - Bet buvo tikrai linksma, - su entuziazmu tarė draugas.

         Kaip jis nepavargsta nuolat būti pakylios nuotaikos?
     - Tai aš tikiu, - numykiau. - Tik įdomu, kiek labai tavo tetai tada buvo linksma.
     - Kaip ir Marijos užrėmimas merginų persirengimo kabinoje, - išsišiepė draugas parodydamas visus savo dantis. - Įdomu, kiek tada tai vargšelei buvo to linksmumo?
     - O ne........... 
     - Jis tikrai žino.......
     - TauVakarispasakė? – bandžiau kažką išmikčioti visai netekusi amo.
     - Prieš mėnesį. Tiek laiko jis žino.
     - Ir tu nieko mums nesakei? – pasibaisėjo Viktė.
     - Atleiskite, damos, bet Vakaris primygtinai reikalavo jums nieko nesakyti, - gynėsi draugas. – Jis laukė, kol tu jam pasakysi, - su Justui nebūdingu švelnumu tarė jis man.
     - Tai kodėl dabar pasakei? – nesiliovė niršusi draugė.
     - Pamaniau, jog po šiandienos įvykių reikia sudėti visus taškus ant i.
     - Tu su juo kalbėjai? – paklausiau ir tuoj pat pasigailėjau. Nežinau, ar tikrai noriu išgirsti atsakymą?

          Draugas linktelėjo.
     - Kada? – įtaigiai paklausė Viktė.
     - Tikriausiai po Barbinos iškritimo, apie kurį, beje, jau žino visa mokykla. Tu - žvaigždė. Esu įsitikinęs – po baigimo jau būsi gimnazijos legenda, - išsišiepė draugas, bet Viktei suurzgus greitai surimtėjo. – Kur aš baigiau? Aaa, va. Taigi, Vakaris atėjo į matematiką kaip visada dramatiškai surūgęs tarsi koks Edvardas iš to Saulėlydžio. Žinot, jo kankinio vaidmuo mane jau pradeda užknisti. Jei atvirai, tai nesuprantu, ko jis išvis taip sureikšmino visą šį reikalą... Aaa... Bet kadangi tai ne mano reikalas... - vėl surimtėjo draugas Viktei atsikrenkštus.
     - Gal gali eiti tiesiai prie reikalo? – akimis sužaibavo draugė.
     - Gal tu atsipalaiduok. Žinai, per tokį raukymąsi jau per dvidešimtą gimtadienį atrodysi kaip mano močiutė. Gerai, gerai, atsiprašau, - Viktei ne juokais supykus iškėlė rankas į viršų draugas, rodydamas, jog pasiduoda.
     - Jis atėjęs tau ką nors sakė? – kantriai įsiterpiau aš?
     - Pasakė, jog nualpai vidury koridoriaus. Bet aš, pastebėjęs, jog po šia kankinio kauke slypi šis tas daugiau, jo apie tai pasiteiravau. Jis pasakė, jog nebegali daugiau apsimesti, jog nieko nevyksta. Na, aš ir supratau, kad omenyje turimas šis incidentas.
     - Kaip atsidūrei čia? – pasiteiravo Viktė.
     - Jis su manimi niekada nebekalbės... – buvau vėl bepradedanti žliumbti.
     - Štai jūsų šokoladas ir bandelės, mano mielosios... – pats pristatė mūsų užsakymą Vincentas. – Ak, Barbora... Ar tau viskas gerai? – sunerimo vyras, išvydęs mane raudojančią.
     - Taip.... nesijau.. dinkite... dė... l... to... – šiaip ne taip išstenėjau.

         Vincentas, iš kažkur ištraukęs medžiaginę nosinaitę, tarė:
     - Kad ir kas nutiko, esu įsitikinęs, tai netrukus praeis. Žinai, gyvenimas pasidarytų nuobodus, jei viskas eitųsi kaip iš pypkės, - ir įteikė man nosinaitę.
     - Ač... čč... iūū, - tiek tesugebėjau pasakyti.
     - Justai! – nudžiugo vaikiną išvydęs Vincentas. – Gal ko pageidausi?
     - Ne, ačiū, Vincentai, šį kartą teks atsisakyti. Turiu grįžti į tą velnio irštvą. Žinot, nušalinimas baigiamaisiais metais nebūtų pats išmintingiausias mano poelgis.
     - Žiū, tu dar moki elgtis ir išmintingai, - sarkastiškai suprunkštė Viktė.
     - Nagi, vaikai, - nusijuokė kavinukės savininkas, - gyvenimas per trumpas tokiems menkniekiams kaip pykčiai.
      - Žinot, jis gerai sako, - pritarė vyrui Justas, šiam nuėjus. – Barbe, turi pasikalbėti su Vakariu. Kaip jau sakiau, čia neįvyko nieko, dėl ko būtų galima pykti. Ar bent jau amžinai, - pakraipė galvą apgailestaudamas.
     - Tai gal pasakysi, iš kur sužinojai, kad mes čia? – nepasidavė draugė.
     - Spėjau, - išsišiepė tas. – O dabar, jums leidus, turiu grįžti į pamokas, ko jūs, žiūriu, nesiruošiat daryti, - linktelėjo galvą mūsų staliuko turinio link.
     - Barbė turi pasiteisinimą, - net nepažvelgdama į draugą tarė Viktė.
     - Aaa... taip, tiesa... O tu?
     - Dėl manęs nesijaudink, - suprunkštė ta, imdama bandelę.

         Galiu galvą guldyti, Justo žaliose akyse kažkas sušmėžavo. Liūdesys?

         Jis tik linktelėjo ir pasuko išėjimo link. Pusiaukelėje draugas stabtelėjo ir luktelėjęs atsisuko:
     - Barbina... Hmm... Ar tau viskas gerai?

          Pajutau, kaip širdį užlieja šiluma. Nusišypsojusi tariau:
     - Greitu metu manęs atsikratyti nesitikėk. O dabar grįžk į pamokas, juokdary.
     - Kokia paguoda! – vėl sugrįžo senasis Justas. – Ir nesijaudink, jūs su Vakariu juk nesipykstat. Viskas išsispręs.

          Dar spėjęs mirktelėti, Justas dingo pūgoje.
      - Žinai, kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, bet jis teisus. Jūs su Vakariu – sielos draugai. Jau vakare viskas bus po senovei.
      - Tikiuosi... – numykiau. - Kodėl tu taip pyksti ant Justo?
      - Valgyk. Tau reikia cukraus, - mano klausimą ignoravo Viktė.

          Pavarčiusi akis, siurbtelėjau savo karšto šokolado. Pajutau, kaip karštas gėrimas nudegina mano liežuvį ir cukrus pagaliau teka skrandžio link. Turėčiau pasijusti geriau. Turėčiau...
    Pašnairavau į Viktę. Justas kalbėjo apie taškų sudėjimą... Ar mano draugai kada nors ryšis patys juos susidėti? Septyneri metai... Kiek galima? Jie bent turi galimybę pabandyti. Visai nepanašu į mano situaciją su Adomu.
    Ak, kodėl ir jį dabar turėjau prisiminti? Negaliu dabar dar galvoti ir apie Adomą. Turiu pasikalbėti su Vakariu. Tik tada mano siela jausis švari ir vėl galėsiu normaliai kvėpuoti. Visi Adomai turi palaukti.
    Ar gali ši diena tapti dar blogesnė? Laukiu nesulaukiu, kada šią dieną galėsiu palaidoti sapnuose.   

2

   Vos spėjus suskambėti skambučiui, žaibo Makvyno greičiu susidėjau knygas ir nėriau iš klasės. Nenorėjau joje būti nė sekundės ilgiau, nei tai yra būtina.

   Koridoriuje vėl galėjau kvėpuoti. Kaip gera buvo įkvėpti gaivaus oro ir jausti šalto oro alsavimo glamonėjamus žandus. Atsipalaidavus visoms mano kūno ląstelėms, pati nustebau, kokia įstempusi buvau. Tačiau ta laisvės euforija truko neilgai.

   Nekenčiau jo ir to, ką jis su manimi daro. Nekenčiau ir savęs, kad esu tokia naivi ir leidausi jo kerų apsvaiginama kaip ir dar, esu įsitikinusi, pusė mokyklos merginų. O kodėl jis tiesiog negali vieną dieną nukristi nuo to savo motociklo ir ką nors susilaužyti? Kodėl jis paprasčiausiai negali dingti iš mano minčių ir mano regėjimo trajektorijos? Prisiekiu Dievu, tuoj apsivemsiu...

   Vieną minutę burnoje jutau šleikštulį,  o štai kitą - aš ant grindų. Aplink mane, galiu prisiekti, daugiau nei trečdalis mokyklos. Ko jiems čia reikia? Ar nematę besivartančios Barboros Linkytės? Ką jau ką, bet apie mano meilę gravitacijai turi žinoti visi.

- Barbe! – vos ne spiegdamas manes link veržėsi mano draugas Vakaris. – Ar tau viskas gerai? Kodėl tyli? Ar ką susižeidei?

- Ramiau, Romeo, - nusijuokiau žvelgdama į jo panikos permerktas akis, - aš tik parsiplojau. Kaip įprastai, - užbaigiau jau atmintinai išmoktą giesmelę. Tačiau šįkart Vakario akyse man kažkas nepatiko. Apsižvalgiau.

- Ką? Ne. Barbe, vaikai šnibždasi, jog tu nualpai, - dar labiau nerimaudamas išmikčiojo Vakaris.

   KĄ?

   Apsidairiau. Visi mokiniai spoksojo į mane, dar tebeišsitiesusią ant žemės. Vienų veiduose galėjau išvysti jau prieš tai matytą nerimą, perkreipusį ir Vakario veidą, o kituose – pašiepą. Visai sutrikau išvydusi manęs link atlekiančią mokyklos seselę, o jai iš paskos ir Viktę, visą išbąlusią. Taip spoksodama į atlekiančias dvi moteriškas figūras, susizgribau tebesivoliojanti ant purvinų mokyklos grindų kaip koks koldūnas miltuose. Bet pabandžius atsistoti, man taip sudiegė galvą, jog rodėsi neteksiu sąmonės... ir vėl?

   Negaliu patikėti. Aš iš tikrųjų nualpau tai matant kelioms dešimtims mokyklos mokinių. Ką? Gal dabar ir leukemike būsiu praminta?

   Mintyse pabandžiau prisiminti, ką veikiau prieš parsiplojimą. Pamenu, kokia buvau suirzusi po lietuvių kalbos pamokos. Priežastis kaip visada buvo ta pati – Adomas. Susiraukiau. Pabandžiau dar ką nors prisiminti. Deja... Daugiau nepamenu nieko iki to momento, kai pajutau, parsiplojusi.

   Atsigręžiau atgal į Vakarį, kuris, vargšas, nesulaukdamas, kol atsistosiu, dar labiau persigando. Pasijaučiau kalta. Dar niekada nebuvau mačiusi vaikino tokio pasimetusio. Vakaris niekada nebuvo sutrikęs ar praradęs kalbos dovaną. Šiuo metu anksčiau per kraštus besiliejančio jo pasitikėjimo savimi nė su žiburiu nerastum.

   Pabandžiau jį nuraminti juokaudama:

- Ko dar čia stypsai? Gal padėtum merginai atsistoti? O gal Špaklinė ir tavo paskutinio džentelmeniškumo likučius bus atėmusi?

- Ei! – iškart atsigavo draugas, man paminėjus jo merginą. – Juk žinai, kad ji ne tokia, - paprieštaravo tiesdamas man ranką.

- O, dėl Dievo meilės, Vakari, mes visi žinome tikrąją priežastį, kodėl tu su ja...- sumurmėjau griebdama jo ranką ir iš paskutiniųjų bandydama dar kartą nenualpti stojantis ant abiejų kojų.

   Kai išsišiepusi, nes pagaliau koldūnas, kuris šiuo atveju esu aš, išsirioglino iš savo miltų, atsisukau į Vakarį, pasigailėjau ankstesnių savo žodžių. Draugas suirzęs paleido mano ranką ir prieš tai regėto nerimo jo akyse neliko nė kruopelytės.

- Eee... Žinai, aš buvau nualpusi... Gal krisdama susitrenkiau galvą ar kokio velnio. Juk žinai, kaip aš myliu Mariją. Niekada nepasakyčiau apie ją nieko blogo, - bandžiau taisyti padėtį ir vėl niekam tikusiai juokaudama.

   Kai jau iš tikrųjų norėjau atsiprašyti  Vakario už užgautus jo jausmus Marijai, prie mūsų pagaliau prisigavo ir Viktė su sesele.

- Nejaugi eilės, susitelkusios pažiūrėti besivartančio koldūno, tokios ilgos? – norėjau įkąsti seselei už tokį „greitą“ jos prisistatymą. Juk aš taip ir numirti būčiau spėjusi.

   Seselei sutrikus, Vakaris neteko katrybės:

- Barbora, gal jau gana šitų nesąmonių? Imu manyti, jog ir šį spektaklį surengei norėdama sulaukti dar daugiau dėmesio. - Ir taip taręs nuėjo.

   Barbora Linkytė amą prarandą retai, jei to kaltininkas būna ne Adomas, gražuolis, panašėjantis į Adomo skulptūrą, dėl kurio ne taip ir seniai visai pamečiau galvą. Iš Vakario niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Tiesą sakant, manymas, jog noriu sulaukti dar daugiau dėmesio (neturiu žalio supratimo, apie kokį kitą dėmesį jis dar kalbėjo), yra baisiausia, ką galėjau išgirsti iš savo draugo.

   Taip, aš kaip visada persistengiau. Bet Vakaris mane pažįsta jau septynerius metus ir, tiesą sakant, mane yra perpratęs geriausiai iš visų draugų. Nuo tada, kai dar ketvirtoje klasėje tapau vienintele, kuri dėl kažkokios priežasties pelnė jo pasitikėjimą, jis buvo vienintelis, kuris mano prastą humoro jausmą laikė Dievo dovana. Kartą pasišaipydamas iš mano tėčio pasakytų žodžių apie stebuklą, kuris esu, jis pareiškė, jog tikriausiai mano tėvas galvoje turėjo stebuklą, kurio dėka sugebėjau išgyventi , turėdama tokį prastą skonį. Mes buvome vienodi. Nuolat vienas kitą pašiepdavome, bet niekada neužsigaudavome. Jei ir suerzindavau, tai jis tai mokėdavo profesionaliai nutylėti. Tai kas čia ką tik įvyko?

   Tiesą sakant, esu tikra, žinojau viso to priežastį. Su Marija mus sieja ne tik Vakaris ir varžymasis dėl jo dėmesio, ne. Nors, būsiu atvira, skaudu jausti, kaip netenki geriausio savo draugo, nes jis susirado žmogų, kuris jam tampa brangesnis už tave. Brangesnis tiek labai, jog jį mato kaip viso savo likusio gyvenimo palydovą. O mums juk tik septyniolika. Aš tampu tik kertine jo gyvenimo dalimi. Jei anksčiau visas jo dėmesys buvo man, tai dabar jo telikę mažiau degtukų dėžutės. Nenoriu būti savanaude, bet pasiilgstu savo draugo ir tų, atrodo, galėsiančių niekada nesibaigti pokalbių apie nieką arba mūsų ateitį, kaip įkursime pirmą FTB organizaciją Lietuvoje, kaip  susigalvosime sau kitas tapatybes priedangai, jog organizacija galėtų veikti slaptai, mat taip sulauktumėme didesnio pasisekimo, kaip išsiaiškinsime tikrąją Barboros Radvilaitės mirties priežastį ir taip susikrausime milijonus. Galėčiau Marijos nekęsti vien dėl to, jog  dėl jos kaltės prarandu savo geriausią draugą, bet, deja, yra dar kita neatversta kaladės kortų krūva. Mus su Marija sieja ne pati gražiausia pažintis, dėl kurios Vakaris tapo mūsų kovos arena.

   Esu įsitikinusi, jog mes abi apie tai niekada nepagalvojome. Aš ir pati tai supratau, tik užgauta Vakario žodžių. Visus tuos pusę metų, kai Marija ir mano draugas kartu, Vakaris kentėjo. Ir visai ne dėl to, jog būtų nelaimingas. Nieko panašaus. Jis kentėjo, nes visą tą laiką buvo blaškomas mano ir Marijos nebylios dvikovos...

   Ak, ne... Jis žino. Marija tikriausiai bus viską papasakojusi... Tokiu atveju aišku, kokį „dėmesį“ jis galėjo turėti omenyje.

   Tikriausiai būsiu aiktelėjusi balsu, nes tarp sesutės antakių įsimetė raukšlelės, rodančios jos sunerimą.

-  Ar tau viskas gerai, mieloji? – žemu balsu, kokiu būna kalbama su ligoniais, ji kreipėsi į mane.

- Taip,  nesijaudinkit. Man viskas gerai. Tik pamiršau pavalgyti pusryčius, dėl ko tikriausiai pasidarius silpna ir praradau sąmonę. Aš tokiems dalykams esu labai jautri, - kūriau, kaip tik moku. – Bet dabar tikrai jaučiuosi geriau. Išsiprašysiu iš mokytojos Juodienės pamokos ir tiesiu taikiniu nueisiu ko nors užkąsti. Prižadu, - dar pridėjau seselės veide išvydus nepatiklią miną.

   Viktė negalėjo susilaikyti neprabilusi:

- Bet, Barbe, ar tikrai? Tu labai išbalusi... – nebaigė savo minties, pagavusi mano perspėjantį žvilgsnį. - Žinote ką, panele Silvija? Barbė teisi. Aš kvailelė, persigandusi, visai užmiršau, koks opus jos organizmas, ir jumis be reikalo iškviečiau. Dabar pat nusitempsiu draugę pavalgyti. Duodu skauto garbės žodį. Ji gerose rankose.

   Man asmeniškai atrodė, kad Viktė persistengė, bet seselė tik linktelėjo ir, suburbėjusi kažką panašaus apie neišauklėtą šių dienų jaunimą, nuėjo savais keliais. Lengviau atsidusau.

   Apsižvalgiau. Net nepastebėjau, kaip visi mokiniai išsivaikštė savais keliais. Atsisukau į Viktę ir lyg niekur nieko paklausiau:

- Ar jau buvo skambutis į pamoką?

- Barbora, kas čia vyksta... - draugė manęs nesiklausė.

- Kas jums visiems su ta Barbora? Iš pradžių Vakaris...

- ...? Ir net nebandyk sekti pasakų, koks jautrus tavo organizmas,- nesiliovė kalbėti Viktė man bandant ją pertraukti. - O, ir gerai, kad priminei. Kas Vakariui? Atrodė visai nutrūkęs nuo grandinės.

- Jis žino.

- Ką žino? Klausyk, Barbe, gal bėgam iš likusių pamokų? Man tikrai neramu dėl tavęs. Tu vis dar visa išbalusi. Be to, aš prižadėjau, panelei Silvijai, – kaip koks užsivedęs motoriukas čiauškėjo mano draugė. Tai buvo vienintelė užmuomina į jos nerimą. - Koks skirtumas, kad visa kita buvo melas... - pridūrė sutrikusi.

   Mano tylą draugė suprato kaip sutikimą. Aš ir nebūčiau turėjusi jėgų šiuo metu dėl to ginčytis. Iš galvos vis negalėjau išmesti Vakario ir to keisto sąmonės netekimo. O nesiliaujantis galvos dilgčiojimas mane dar labiau trikdė. Gal turėjau seselei pasakyti tiesą?

1

   Mokytojos balsas mano galvoje staiga nutilo. Viskas aplinkui išnyko. Tik ne jos. Mano mėlynos akys žvelgė į jo mėlynas jūros skaidrumo akis ir visos šio pasaulio blogybės atrodė smarkiai nutolusios. Ar gali išvis egzistuoti kažkas blogo, kai egzistuoja jos? Tokios gilios ir nekaltos. Galiu prisiekti, jog tą sekundę lioviausi kvėpuoti.

   Aš nežinau, ar mano vaizduotė man kaip visada krėtė pokštus, bet rodėsi, jog įsiklausęs išgirstum susiliejusius dviejų žmonių kvėpavimus. Du žmonės, žvelgiantys vienas į kitą, kvėpuojantys tartum vienas žmogus, pavertė sekundes amžinybe. Amžinybe, kurios prisiminimas merginai taps žibalu, įpūsiančiu ugnies gyventi dėl dar vienos tokios nekaltos, likimo jiedviems pavogtos akimirkos, nors jos širdžiai tada ir rodėsi visai kitaip. Ar galima prarasti tai, ko niekada ir neturėjai?

   Trekšt. Tuštuma. Aš ir vėl bandžiau apsimesti besiklausanti mokytojos, bandančios mums į galvas įkišti dar vieną bevertę literatūros sąvoką. Kam įdomu, kas yra stojiška laikysena ir ką simbolizuoja mėšlavežis Donelaičio „Metuose“, kai mano viduje dangus griūva? Kodėl mūsų žvilgsniams išsiskyrus savo širdyje galėjau justi įsitaisančią tuštumą, kokia atsiranda netekus kokio seno draugo?

   Apsižvalgiau. Ne, aš negalėjau sapnuoti. O gal jis žiūrėjo net ne į mane? Ar gali mano vaizduotė taip psichuoti? „GELBĖKIT. GAISRAS“,- rėkė mano širdis, kai išorėje stengiausi išlikti rami. Pasimuisčiau. Jis vėl nekaltai metė žvilgsnį mūsų link.
   O, dėl Dievo meilės, kada tai liausis?

   Taip dar vienas pirmadienis virto mano kasdienybe.

_________________________________________________________________________________

   Jums tikriausiai įdomu, kas aš tokia. Mano šeima ir geriausi draugai mane vadina Barbe, nors iš tikrųjų mano pilnas vardas, apgailestaudama turiu pranešti, yra Barbora. Jūs tikriausiai galite įsivaizduoti, su kokia „trauma“  auga vaikas tokiu vardu. Vaikai gali būti žiaurūs.

   Kai man buvo devyneri, vienas ketvirtokas, man į veidą garsiai surikęs „BARBORA RADVILAITĖ“ ir sulig žodžiais sudraskęs mano piešinį, nupieštą mamai motinos dienos proga, taip, jog iš jo likę tik mažyčiai skuteliai, sugebėjo tik nusijuokti lyg iš kokio nekalto pokšto ir daugiau nieko netaręs nubėgti. Na, žinot, man, devynmetei, tuomet tai rodėsi pasaulio pabaiga. 

   Tądien apsižliumbusi grįžau namo ir puoliau ieškoti savo gimdytojų, kuriuos snargliuodamasi mintyse burnojau pačiais bjauriausiais žodžiais, tik devynmetei galinčiais šauti į galvą. Vos juos radusi, piešinio likučius dramatiškai nutėškiau prie jų kojų ir pareiškiau, jog noriu, jog jie pakeistų mano vardą, antraip niekada nebebendrausiu su ta mergaite iš gretimo namo, kurią vėliau pradėjau vadinti Spira dėl jos nuolatinio bezdėjimo ir triušių garbinimo.
   Tėvams buvo labai svarbu, jog būčiau jos draugė, mat iš jos visi šaipėsi ir ji neturėjo draugų. Mano tėtis psichologas, ir, turiu pasakyti, gan geras, todėl, mūsų mielajai kaimynei pasipasakojus, jis, aišku, to niekaip negalėjo taip lengvai praleisti pro ausis ir dar vieni velniai težino kur. Dieną, kai po pietų pogulio jis pasiėmė mano keturmetės rankutę į savo delną ir nusivedė pas kaimynystėje gyvenančią šeimą, kur ir supažindino mane su Spira, aš nė kiek nenustebau, nes toks jau jis yra - Nuskriaustųjų Didvyris. Grįžusi namo, buvau tėvelio prisaikdinta, jog Spirai visada būsiu miela ir padėsiu, kai jai tik ko reikės. Taip mudviejų šeštadienio arbatėlės ir tapo rutina. Spirai aš tapau geriausia drauge, o tuo tarpu aš, jei tik būčiau galėjusi, būčiau atsisakiusi kažkokios įsivaizduojamos arbatos mėgavimosi (man atrodė liguista ,,gerti'' orą) su panele Matilda, Spiros lėle, ir ja pačia. Bet negalėjau to pasakyti tėvams. Aš jaučiausi baisiai... Turėjau suprasti Kamilę. Juk pati niekada nepritapau. Bet ne, aš geriau sugalvojau jai tą baisią pravardę ir mintyse jai visada atsakydavau sarkastiškai pasityčiodama, bet vaidinau malonią. Buvau blogesnė už tas mergaites mokykloje, todėl tėvams niekada ir nepasakiau, ką iš tiesų manau apie jų pačių sukurtą mano ir Kamilės-Spiros  ,,draugystę".
   Todėl tada grįžusi namo buvau įsitikinusi, jog toks mano pareiškimas duos peno. Juk tėčiui tai buvo taip svarbu, o ir jie galvojo, kad man Spira patinka. Tačiau tėtis nusišypsojęs tik tarė:
  - Barbe, tie vaikai nesupranta, kokias vertybes neša tavo vardas. Tu esi stebuklas, todėl tavo vardas juk negali būti vienas iš tų XXI a. nuvalkiotų, juk taip? O gal nori būti Rožė? O gal Maja?

       - Maja. Kaip šuo. – jau kvatojau susiėmusi už pilvuko, tačiau greitai susizgribau. – Ar tu pavadinai mane Barbe?

       - Taip. Jei nori, mes vadinsime tave Barbe.

       - Barbė kaip Dorotė... – iššveplenau, omenyje turėdama savo mylimiausią lėlę.

       - Jei tu to nori.

       - Gerai. Bet, tėti, kas yra Barbora Radvilaitė? Kodėl tas Ilgšis mane taip pavadino? Nuskambėjo kaip tie žodžiai, kurių neleidžiate man vartoti.

         - Keiksmažodžiai, saule... Ir ką mes tau sakėme apie prasivardžiavimą... Nesvarbu, kaip žmogus tave įskaudintų...

         Nuo tos vietos be tolesnio tėčio pasakojimo apie nepaprasto grožio moterį daugiau nieko ir nepamenu. Galbūt todėl mano matematikos mokytojas ir yra Trolis, o ponas gerbiamas direktorius – Subinių Uostytojas. Bet kokiu atveju, taip ir sužinojau apie savo bendravardę Radvilaitę, kuri laikui bėgant tapo mano heroje. Nors nuo to „katastrofiško“ nutikimo mano vardas ir toliau man nešė daug pašaipų, aš išmokau apsiginti. Na, juk tėtis sakė, kad esu stebuklas. Esu tikra, jog jis omenyje turėjo Didžklapio įkalinimą mergaičių tualete ir Vanago mėlynę po akimi, kurią jis sakėsi gavęsis nuo dvyliktoko. Na, prašyčiau man atleisti, bet aš juk ne be reikalo septynerius metus su savo broliu žiūrėjau „Karatė Vaikį“, todėl nenuostabu, jog už tokį mano nuostabių gabumų pasityčiojimą jo sportbačiai atsidūrė kažkur kanalizacijoje po mokyklos mergaičių tualeto klozetu.

   Septyniolikmečiai jau pakankamai subrendę, jog sugebėtų užčiaupti savo purvinas burnas, tačiau, susipažindama su nauju žmogumi ir prisistatydama, visada išvystu nuostabą jo veide ir nebylų klausimą – kodėl Barbora? Bet aš jau nesigėdiju savo vardo. Gal net būčiau nieko prieš visų šaukiama pilnu vardu, bet draugai prirato prie Barbės, todėl tokia jiems ir esu.

   Panelė Milda, mano tikybos mokytoja, kartą pasakė, jog žmogaus vardas - tikrasis jo sielos veidrodis. Aš, aišku, tuo susidomėjau. Tai išgirdusi tariau sau:“Koks gi tas, tavo sielos veidrodis, Barbora?“

   Pažiūrėjusi į veidrodį, matau apvalaus veido, didelių pilkai mėlynų akių, riestos nosies su kreiva šnervių pertvara (aš įsitikinusi, jog tai patrakusios vaikystės pasekmės) ir tamsiai rudų plaukų, kurių ilgis truputį žemiau pečių linijos, savininkę. Neūžauga putlesnių kūno formų. Jei galėčiau bakstelėti, kur panorėjus, ir ištarus stebuklingus žodžius kažką pakeisti, keisčiau viską. Patikėkit, oi, kaip viską keisčiau. Na, gal tik plaukų, kurie dar bendrame kontekste žiūrisi visai padoriai, - ne. Nors galėtų ir jie būti ilgesni, storesni, sveikesni kaip Blake Lively ar Megan Fox, o gal dar kokios nors holivudinės Lox, Mox ar Nix.

   Veidrodyje galiu išvysti toli gražu ne pačią gražiausią merginą ir kaip visada suirzti dar kartą įsitikinusi jos trūkumais. Galiu matyti, ką mato kiekvienas, tik galbūt interpretuodamas savaip. Vienam – katastrofa, antram – miela, trečiam – baisu, o dar kažkelintam – jau gal gražu. Tačiau ką išvysčiau savo sielos veidrodyje? Kaip tai veiktų? Matyčiau tai, ką mato ir kiti, ar veikimo principas būtų kitoks? Pavyzdžiui, J K Rowling knygoje „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ kiekvienas burtininkas Kitrošmų veidrodyje regėjo individualų vaizdinį. Veidrodis rodė tai, ko žmogus labiausiai trokšta, o juk kiekvieno žmogaus širdžiai iki pilnatvės reikia vis ko kito. Ar sielos veidrodžio principas būtų panašus?

   Čia ir vėl sugrįžtu prie savo mylimos mokytojos teiginio. Jei vardas sielos veidrodis, ką jis sako apie mane?

   Portalas tavovardas.com teigia, jog Barbara yra vedinys iš graikų kalbos žodžio „Barbaros“, kuris reiškia „svetimšalė“, „ateivė“, „svetimtautė“.

   Kai pirmą kartą, priversta tikybos pamokos namų darbų, tai sužinojau, susimąsčiau, ar vardas gali suformuluoti žmogaus asmenybę? Didumą dalį laiko aš taip ir jaučiuosi. Nesuprasta. Svetima. Kitokia. Kitoks – juk nebūtinai blogai? Bet paauglystėje sunku tai įsisąmoninti. Žmonės juk baidosi kitokių. Galbūt todėl savimi ir galiu būti tik su savo geriausiais draugais, nebijodama būti atstumta.

   Taigi, šį vardą nešiojo nemažai iškilių moterų, tarp jų jau ir mano minėta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto Žygimanto žmona Barbora Radvilaitė, kaip teigia portalas, garsėjusi savo grožiu ir išsilavinimu, o paslaptinga jos mirtis, kuria, be abejo, domėjausi ir aš, šimtmečiais žadino menininkų vaizduotę.

   Pagal to paties portalo statistiką Barboros vardas stabiliai laikosi pasaulio populiariausiųjų vardų šimtuke. Lietuvoje šis vardas vėl pradeda populiarėti: 2013 metais Barboromis tapo 57 naujagimės mergaitės, 2014 metais Barbora buvo tarp Lietuvos vardų popoliariausiųjų ir mano bendravardėmis tapo net 94 mergaitės.

   Biblijoje Barbora minima kaip pagonio duktė, pasikrikštijusi be tėvo žinios ir už tai, tėvui leidus, nukankinta. Šv. Barbora yra mirusiųjų nesava mirtimi globėja.

   Kalbant apie Barborų charakterio savybes, portale, trumpai tariant, rašo, jog nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio. „Lietuviškai“ tariant, Barboros jautrios ir švelnios asmenybės, bet portalas liepia neapsigauti – po šiomis kaukėmis gali slėptis valdingos, vadovauti mėgstančios asmenybės.

   Ar aš manau, jog vardas suformuluoja mūsų asmenybes? Ne, bet įtakos tam turi. Tuomet man kyla kitas klausimas - ar tikite likimu?

   Aš tikiu.

   Juk negalėjo kokia Petrutė šiaip sau tapti tokio baisaus vardo šeimininke, o koks nors Kazys atsitiktinai dievagotis aludėse, už ką jis pavadintas vardu, jau iškart išduodančiu, ką jis veikia prie bokalo alaus („zys“). Teatleidžia man gerbiamas ponas Kazys Grinius, tačiau jo vardas tikrai nėra Dievo dovana.

   Mano manymu, Kaziai Kaziais tapo ne be reikalo. Merginos nešioja Aldonų ir Kunigundų vardus, nes taip buvo lemta, o ne dėl tikrai baisaus jų gimdytojų skonio. Kaip kitaip dar galima paaiškinti faktą, kad esame pavadinti taip, kaip esame?

   Aš Barbora, nes taip buvo paties likimo nuspręsta.

   Aš susitikau su juo, nes tas pats likimas to norėjo.

   Likimas egzistuoja.

   Kodėl aš taip tuo įsitikinusi? Gerai. Papasakosiu jums. Visgi dėl to čia ir esu.

   Bet apie viską iš pradžių.