2016 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

2

   Vos spėjus suskambėti skambučiui, žaibo Makvyno greičiu susidėjau knygas ir nėriau iš klasės. Nenorėjau joje būti nė sekundės ilgiau, nei tai yra būtina.
   Koridoriuje vėl galėjau kvėpuoti. Kaip gera buvo įkvėpti gaivaus oro ir jausti šalto oro alsavimo glamonėjamus žandus. Atsipalaidavus visoms mano kūno ląstelėms, pati nustebau, kokia įstempusi buvau. Tačiau ta laisvės euforija truko neilgai.
   Nekenčiau jo ir to, ką jis su manimi daro. Nekenčiau ir savęs, kad esu tokia naivi ir leidausi jo kerų apsvaiginama kaip ir dar, esu įsitikinusi, pusė mokyklos merginų. O kodėl jis tiesiog negali vieną dieną nukristi nuo to savo motociklo ir ką nors susilaužyti? Kodėl jis paprasčiausiai negali dingti iš mano minčių ir mano regėjimo trajektorijos? Prisiekiu Dievu, tuoj apsivemsiu...
   Vieną minutę burnoje jutau šleikštulį,  o štai kitą - aš ant grindų. Aplink mane, galiu prisiekti, daugiau nei trečdalis mokyklos. Ko jiems čia reikia? Ar nematę besivartančios Barboros Linkytės? Ką jau ką, bet apie mano meilę gravitacijai turi žinoti visi.
- Barbe! – vos ne spiegdamas manes link veržėsi mano draugas Vakaris. – Ar tau viskas gerai? Kodėl tyli? Ar ką susižeidei?
- Ramiau, Romeo, - nusijuokiau žvelgdama į jo panikos permerktas akis, - aš tik parsiplojau. Kaip įprastai, - užbaigiau jau atmintinai išmoktą giesmelę. Tačiau šįkart Vakario akyse man kažkas nepatiko. Apsižvalgiau.
- Ką? Ne. Barbe, vaikai šnibždasi, jog tu nualpai, - dar labiau nerimaudamas išmikčiojo Vakaris.
   KĄ?
   Apsidairiau. Visi mokiniai spoksojo į mane, dar tebeišsitiesusią ant žemės. Vienų veiduose galėjau išvysti jau prieš tai matytą nerimą, perkreipusį ir Vakario veidą, o kituose – pašiepą. Visai sutrikau išvydusi manęs link atlekiančią mokyklos seselę, o jai iš paskos ir Viktę, visą išbąlusią. Taip spoksodama į atlekiančias dvi moteriškas figūras, susizgribau tebesivoliojanti ant purvinų mokyklos grindų kaip koks koldūnas miltuose. Bet pabandžius atsistoti, man taip sudiegė galvą, jog rodėsi neteksiu sąmonės... ir vėl?
   Negaliu patikėti. Aš iš tikrųjų nualpau tai matant kelioms dešimtims mokyklos mokinių. Ką? Gal dabar ir leukemike būsiu praminta?
   Mintyse pabandžiau prisiminti, ką veikiau prieš parsiplojimą. Pamenu, kokia buvau suirzusi po lietuvių kalbos pamokos. Priežastis kaip visada buvo ta pati – Adomas. Susiraukiau. Pabandžiau dar ką nors prisiminti. Deja... Daugiau nepamenu nieko iki to momento, kai pajutau, parsiplojusi.
   Atsigręžiau atgal į Vakarį, kuris, vargšas, nesulaukdamas, kol atsistosiu, dar labiau persigando. Pasijaučiau kalta. Dar niekada nebuvau mačiusi vaikino tokio pasimetusio. Vakaris niekada nebuvo sutrikęs ar praradęs kalbos dovaną. Šiuo metu anksčiau per kraštus besiliejančio jo pasitikėjimo savimi nė su žiburiu nerastum.
   Pabandžiau jį nuraminti juokaudama:
- Ko dar čia stypsai? Gal padėtum merginai atsistoti? O gal Špaklinė ir tavo paskutinio džentelmeniškumo likučius bus atėmusi?
- Ei! – iškart atsigavo draugas, man paminėjus jo merginą. – Juk žinai, kad ji ne tokia, - paprieštaravo tiesdamas man ranką.
- O, dėl Dievo meilės, Vakari, mes visi žinome tikrąją priežastį, kodėl tu su ja...- sumurmėjau griebdama jo ranką ir iš paskutiniųjų bandydama dar kartą nenualpti stojantis ant abiejų kojų.
   Kai išsišiepusi, nes pagaliau koldūnas, kuris šiuo atveju esu aš, išsirioglino iš savo miltų, atsisukau į Vakarį, pasigailėjau ankstesnių savo žodžių. Draugas suirzęs paleido mano ranką ir prieš tai regėto nerimo jo akyse neliko nė kruopelytės.
- Eee... Žinai, aš buvau nualpusi... Gal krisdama susitrenkiau galvą ar kokio velnio. Juk žinai, kaip aš myliu Mariją. Niekada nepasakyčiau apie ją nieko blogo, - bandžiau taisyti padėtį ir vėl niekam tikusiai juokaudama.
   Kai jau iš tikrųjų norėjau atsiprašyti  Vakario už užgautus jo jausmus Marijai, prie mūsų pagaliau prisigavo ir Viktė su sesele.
- Nejaugi eilės, susitelkusios pažiūrėti besivartančio koldūno, tokios ilgos? – norėjau įkąsti seselei už tokį „greitą“ jos prisistatymą. Juk aš taip ir numirti būčiau spėjusi.
   Seselei sutrikus, Vakaris neteko katrybės:
- Barbora, gal jau gana šitų nesąmonių? Imu manyti, jog ir šį spektaklį surengei norėdama sulaukti dar daugiau dėmesio. - Ir taip taręs nuėjo.
   Barbora Linkytė amą prarandą retai, jei to kaltininkas būna ne Adomas, gražuolis, panašėjantis į Adomo skulptūrą, dėl kurio ne taip ir seniai visai pamečiau galvą. Iš Vakario niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Tiesą sakant, manymas, jog noriu sulaukti dar daugiau dėmesio (neturiu žalio supratimo, apie kokį kitą dėmesį jis dar kalbėjo), yra baisiausia, ką galėjau išgirsti iš savo draugo.
   Taip, aš kaip visada persistengiau. Bet Vakaris mane pažįsta jau septynerius metus ir, tiesą sakant, mane yra perpratęs geriausiai iš visų draugų. Nuo tada, kai dar ketvirtoje klasėje tapau vienintele, kuri dėl kažkokios priežasties pelnė jo pasitikėjimą, jis buvo vienintelis, kuris mano prastą humoro jausmą laikė Dievo dovana. Kartą pasišaipydamas iš mano tėčio pasakytų žodžių apie stebuklą, kuris esu, jis pareiškė, jog tikriausiai mano tėvas galvoje turėjo stebuklą, kurio dėka sugebėjau išgyventi , turėdama tokį prastą skonį. Mes buvome vienodi. Nuolat vienas kitą pašiepdavome, bet niekada neužsigaudavome. Jei ir suerzindavau, tai jis tai mokėdavo profesionaliai nutylėti. Tai kas čia ką tik įvyko?
   Tiesą sakant, esu tikra, žinojau viso to priežastį. Su Marija mus sieja ne tik Vakaris ir varžymasis dėl jo dėmesio, ne. Nors, būsiu atvira, skaudu jausti, kaip netenki geriausio savo draugo, nes jis susirado žmogų, kuris jam tampa brangesnis už tave. Brangesnis tiek labai, jog jį mato kaip viso savo likusio gyvenimo palydovą. O mums juk tik septyniolika. Aš tampu tik kertine jo gyvenimo dalimi. Jei anksčiau visas jo dėmesys buvo man, tai dabar jo telikę mažiau degtukų dėžutės. Nenoriu būti savanaude, bet pasiilgstu savo draugo ir tų, atrodo, galėsiančių niekada nesibaigti pokalbių apie nieką arba mūsų ateitį, kaip įkursime pirmą FTB organizaciją Lietuvoje, kaip  susigalvosime sau kitas tapatybes priedangai, jog organizacija galėtų veikti slaptai, mat taip sulauktumėme didesnio pasisekimo, kaip išsiaiškinsime tikrąją Barboros Radvilaitės mirties priežastį ir taip susikrausime milijonus. Galėčiau Marijos nekęsti vien dėl to, jog  dėl jos kaltės prarandu savo geriausią draugą, bet, deja, yra dar kita neatversta kaladės kortų krūva. Mus su Marija sieja ne pati gražiausia pažintis, dėl kurios Vakaris tapo mūsų kovos arena.
   Esu įsitikinusi, jog mes abi apie tai niekada nepagalvojome. Aš ir pati tai supratau, tik užgauta Vakario žodžių. Visus tuos pusę metų, kai Marija ir mano draugas kartu, Vakaris kentėjo. Ir visai ne dėl to, jog būtų nelaimingas. Nieko panašaus. Jis kentėjo, nes visą tą laiką buvo blaškomas mano ir Marijos nebylios dvikovos...
   Ak, ne... Jis žino. Marija tikriausiai bus viską papasakojusi... Tokiu atveju aišku, kokį „dėmesį“ jis galėjo turėti omenyje.
   Tikriausiai būsiu aiktelėjusi balsu, nes tarp sesutės antakių įsimetė raukšlelės, rodančios jos sunerimą.
-  Ar tau viskas gerai, mieloji? – žemu balsu, kokiu būna kalbama su ligoniais, ji kreipėsi į mane.
- Taip,  nesijaudinkit. Man viskas gerai. Tik pamiršau pavalgyti pusryčius, dėl ko tikriausiai pasidarius silpna ir praradau sąmonę. Aš tokiems dalykams esu labai jautri, - kūriau, kaip tik moku. – Bet dabar tikrai jaučiuosi geriau. Išsiprašysiu iš mokytojos Juodienės pamokos ir tiesiu taikiniu nueisiu ko nors užkąsti. Prižadu, - dar pridėjau seselės veide išvydus nepatiklią miną.
   Viktė negalėjo susilaikyti neprabilusi:
- Bet, Barbe, ar tikrai? Tu labai išbalusi... – nebaigė savo minties, pagavusi mano perspėjantį žvilgsnį. - Žinote ką, panele Silvija? Barbė teisi. Aš kvailelė, persigandusi, visai užmiršau, koks opus jos organizmas, ir jumis be reikalo iškviečiau. Dabar pat nusitempsiu draugę pavalgyti. Duodu skauto garbės žodį. Ji gerose rankose.
   Man asmeniškai atrodė, kad Viktė persistengė, bet seselė tik linktelėjo ir, suburbėjusi kažką panašaus apie neišauklėtą šių dienų jaunimą, nuėjo savais keliais. Lengviau atsidusau.
   Apsižvalgiau. Net nepastebėjau, kaip visi mokiniai išsivaikštė savais keliais. Atsisukau į Viktę ir lyg niekur nieko paklausiau:
- Ar jau buvo skambutis į pamoką?
- Barbora, kas čia vyksta... - draugė manęs nesiklausė.
- Kas jums visiems su ta Barbora? Iš pradžių Vakaris...
- ...? Ir net nebandyk sekti pasakų, koks jautrus tavo organizmas,- nesiliovė kalbėti Viktė man bandant ją pertraukti. - O, ir gerai, kad priminei. Kas Vakariui? Atrodė visai nutrūkęs nuo grandinės.
- Jis žino.
- Ką žino? Klausyk, Barbe, gal bėgam iš likusių pamokų? Man tikrai neramu dėl tavęs. Tu vis dar visa išbalusi. Be to, aš prižadėjau, panelei Silvijai, – kaip koks užsivedęs motoriukas čiauškėjo mano draugė. Tai buvo vienintelė užmuomina į jos nerimą. - Koks skirtumas, kad visa kita buvo melas... - pridūrė sutrikusi.
   Mano tylą draugė suprato kaip sutikimą. Aš ir nebūčiau turėjusi jėgų šiuo metu dėl to ginčytis. Iš galvos vis negalėjau išmesti Vakario ir to keisto sąmonės netekimo. O nesiliaujantis galvos dilgčiojimas mane dar labiau trikdė. Gal turėjau seselei pasakyti tiesą?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą