3

                  - Ar tau čia patinka, Barbe? – paklausė mama, rodydama sėstis į vieną iš tų minkštų pufų. 
     - Čia kvepia Kalėdomis, mamyte, - uodžiau tą saldų kavinukės aromatą. Kvepėjo kaip viena tų lazdelių, kurias senelis man įdėdavo į arbatą. – Ar tai ciniamonas? 
     - Cinamonas, - juokėsi tėtis. – Taip, tai jis. Ar jau jautiesi geriau? 
     - Tas Ilgšis dal atsiims, - spjaudydamasi surikau. – Jam patinka Viktė! Pasistengsiu, kad… 
     - BARBE! – suriko mama. – Nebandai lįsti prie to vaiko! 
     - … jis galą gautų. Motiejus Stumblas pardavinėja miltelius, kurie užaugina ausis. 
     - Kas taip sako? – neiškentęs pradėjo juoktis tėtis. 
     - Jis pats.  
     - Barbe, juk žinai, kad tokių miltelių nėra, - šnairuodama į tėtį ėmė pamokslauti mama. – Ir

   kartoju – nelįsk prie to vaiko. 
     - Bet, maaaaaaamaaaaaa! Jis suplėšė mano piešinį. Ilr.. Illr šaipėsi iš manęs. Senelis sako, kad nereikia nusileisti, nes taip tik dalr labiau užsileisi ant galvos, - šveplenau. – Tik aš nelabai suplantu, ką tai reiškia. 
     - Reikės pasišnekėti su savo tėvu, - atsisukusi į tėtį, senelį burnojo mama. – Tuoj su ja paliks neįmanoma susišnekėti! – su įkarščiu metusi rankos mostą mano pusėn, užbaigė mama. 
     - NEEE!! Nieko nesakyk, seneliui, mamyyyyteee… - išsigandau. – Jam ir taip labai liūdna. Aš būsiu gerra.
   Mama, pavarčiusi akis, tik tarė: 
     - Panelye, tu esi velnių priėdusi.
          Nusijuokiau. 
     - Mamyytee, ar galiu karšto šokolado?
     - Rodosi, liūdesys tavęs jau nebekamuojaa... 
     - Neeee, aš labaaaii liūdna.... 
     - Gerai, užsakysiu aš tau jo.
   Mamai nuėjus užsakyti mums gėrimų, apsižvalgiau. Čia buvo labai jauku. Visa kavinukė skendėjo prieblandoje, o kiekvienas jos kampas buvo iškabinėtas lemputėmis, kurios vietai suteikė reikalingo paslaptingumo. Lubose buvo pritaisyta visa daugybė eglės šakų, išpurkštų baltais dažais, kad atrodytų kaip sniegelis. Įkvėpusi, būčiau galėjusi galvą duoti, užuodžiau ne tik cinamono, vanilės ir kitų saldžiųjų prieskonių kvapą, kurio nuo kavinukėje kepamų bandelių, pyragų ir taisomų karštųjų gėrimų buvo pritvinkusi visa patalpa, bet ir miško kvapą, kurio suteikė tie kerojantys eglišakiai. Ant kiekvieno staliuko buvo po žvakidę su tokiais išskuobtais ornamentais ir žvakę. Jų ir lempučių metami šešėliai sukūrė nuostabią atmosferą. Mano devynmetėms akims ir širdžiai tokio jaukumo buvo neįmanoma neįsimylėti. Ši vieta atrodė tiesiog pasakiškai. Galėjau pasijusti kaip kokioje vienoje iš tų vietų filmuose, kur paauglių kompanijos susirenka ramiai pasisėdėti. Kai ši vieta man ėmė priminti Harį Poterį, taip ir norėjosi mamai surikti, jog užsakytų man pasukų punčo. 
     -Tėėtiii, ar dalr galėsime čia kada grįžti? 
     - Patiko ši vieta?
     - Plimena Harį Poterrrį. Čia labai jauku.
     - Ką manai apie dar vieną mūsų šeimos tradicijos susikūrimą? - paklausė iš pradžių nusijuokęs.
     - Kokią?..
     - Kiekvieną vieną kurią nors savaitės dieną čia apsilankyti.
     - TAIP! – suplojau rankytėmis kaip katučiu. – O negalima kiekvieną???
     - Ne, saule, - meiliai į mane pažiūrėjo tėtis. – Mums su mama reikia dirbti. Bet tave čia gali atsivesti brolis, jei nori.
     - Aš užaugusi nedirbsiu. – pareiškiau. - Irr su Aleksu nenoriu, nes jis zyztų, kaip noli namo žaisti to savo GTA.
   Tėtis tik nusijuokė ir tarė:

     - Tu darbą paversi švente kaip ir kiekvieną dalyką, prie kurio prisilietusi, jį padarai nepaprastą. Esi ypatinga, tik kiek velnių priėdusi.
     - Bet tau juk patinka tavo darbas...
     - Taip, patinka. Ir aš tikiuosi, kad užaugusi ir tu savo darbą mylėsi taip, kaip aš myliu savąjį.
     - Tai kodėl tai tuomet darbas?
   Atsakymo ir nebesulaukiau, nes su gėrimais ir šviežiai keptomis bandelėmis grįžo mama. 
     - Kokie malonūs žmonės, - negalėjo liautis šypsojusis mama. 
     - Mes čia su velniuku sugalvojome naują tradiciją, - tarė tėtis mamai ir kaip koks sąmokslininkas mirktelėjo man akį. 
     - Kokią? – leidosi suintriguojama mama. – Nejaugi susijusią su šia vieta? 
     - O kaipgi, - šypsojosi tėtis. – Ne tu viena įsimylėjai šią vietą. Obuolys nuo obels netoli rieda.
   Mamai nusijuokus, atsidūriau jos glėbyje. Vietoje, kur telpa visas pasaulis.

_______________________________________________________________________________________

   Išvydusi „Vincento“ kavinukės stendą, pirmąkart šią dieną pasijutau laiminga. Nejutau nė vienos savo kūno dalies, pradedant rankų ir baigiant kojų pirštais. Nuo ryto Šiauliuose siaučianti pūga spėjo kaip reikiant įsismarkuoti.
   Suskambėjo daromų kavinukės durų varpelis.
   Apgaubta pažįstamų kvapų, pasijutau saugi. Nuo tada, kai pirmąkart tėvai mane atsivedė į šią vietą, ji jau spėjo man tapti antrais namais.
   Kavinukės savininkas matė mano evoliucionavimąsi nuo devynerių, o aš mačiau, kaip jo veidą papuošia vis daugiau raukšlių. Daug sužinojau ir išmokau būtent iš šio, gal vos keliais metais jaunesnio už mano senelį, vyro, nes kai ateidavau viena, būtent jis palaikydavo man draugiją, jei mano veide nepamatydavo kažko, kas išduodavo, jog noriu pabūti viena su savimi. Jis tapo man artimesnis nei visi tie tikrieji dėdės ar tetos, turintys to paties kraujo. Esu įsitikinusi, jog šio žmogaus netektis man bus tokia pat skaudi kaip senelių. 
     - Jautiesi geriau? – paklausė Viktė. – Nes atrodai tai žymiai geriau.  
     - Ko tu taip šiki į kelnes? Juk kartojau visą kelią link čia, jog aš sveika. Neišpūsk musės iš dramblio.
     - Tai dramblys pučiamas iš musės, o ne atvirkščiai, - pataisė mane draugė.
     - Aš taip ir sakiau.
     - Ne, ne taip, - pavartė akis Viktė. 
     - Oooo, mano pačios mylimiausios damos net tokiu oru neužmiršo manęs, seno dieduko, - mūsų ginčą nutraukė geraširdiškasis Vincentas.
     - Ne toks jau jūs ir senas, - nusišypsojau.
     - Tavo gera širdis kaip visada verčianti iš koto, mieloji, - nusišypsojo Vincentas, - bet atrodai labai prastai. Gal karšto šokolado? Jis visada išsprendžia visas bėdas. 
     - Ačiū, pone. Karštas šokoladas būtų pats tas, - metusi žvilgsnį į siaučiančią pūgą už lango, tarė Viktė.
     - Kai tokia pūga... Bet gal dar ir ko užkąsti...
     - Ko tik mano mielosios damos panorės.
     - Tiks viskas, ką jūs išrinksite, Vincentai, - nusišypsojau.

          Vincentui nuėjus, patraukėme prie mūsų jau spėjusio tapti staliuko. Vos spėjau sudejuoti iš tos palaimos, aplankiusios man įvirtus į minkštutėlaitį pufą, Viktė vėl užgiedojo tą pačią giesmelę.
     - Bet tu tikrai atrodai geriau...
     - Kaip manai, ar tėvai labai pyks, kai sužinos, jog pabėgau iš pamokų? - ignoravau ją.
     - Pasakysi, kas nutiko...
     - Nieko aš jiems nesakysiu. 
     - Manai, jog pavyks nuslėpti? Mokykla pilna tavo tėčio draugų, o dabar jau apie tavo iškritimą tikriausiai žino visa mokykla.
     -  Mhmm...
     - Geriau pasakytum pati, nes kiti dar suhiperbolizuos.
     - Man pasakius, jie patys viską suhiperbolizuos...
     - Barbe, turi pasakyti. Čia ne juokai. O jeigu kas rimto? 
     - Klausyk, Vikte, ačiū, kad rūpiniesi, bet aš tikrai žinočiau, jei būtų kas rimto.
     - Tu ne geresnė už užsispyrusį asilą.
     - Drauge, tu kaip visada negaili meilių žodžių, - nusiunčiau oro bučinį.

          Nors stengiuosi išlikti rami ir malšinti viduje kylantį gaisrą, niekaip negaliu pamiršti Vakario. Praėjus galvos dilgčiojimui, nualpimas atlieka tik antraeilį vaidmenį mano gyvenime. Jei ne Viktė, kuri vis nemaloniai man primena apie šį įvykį, galbūt galėčiau jį išvis išmesti iš galvos. Dabar man svarbiausia kuo greičiau pasikalbėti su draugu. Tik ką aš jam pasakysiu? Aš net nežinau, dėl ko jis pyksta. Galiu tik spėlioti. Vis vyliuosi, jog mano spėjimai nepasiteisins ir aš Vakariui tai galėsiu papasakoti pati, ką jau seniai turėjau padaryti.
     - Galvoji apie Vakarį?
     - Taip.
     - Nežinau, Barbe... Nejaugi tikrai manai, jog jis dėl to galėtų pykti? Juk jis tada Marijos net nepažinojo... – bandė mane raminti draugė.
     - Ne tai svarbiausia, supranti... Mes niekada vienas nuo kito neturėjome paslapčių... Aš sulaužiau jo pasitikėjimą, - negalėjau susilaikyti - ašaros ėmė riedėti pačios. – Aš vis pravardžiavau Mariją, vis pašiepdavau ją, o ji mane. Vakaris buvo blaškomas. Jis vos ne kad turėjo rinktis tarp jos ir manęs. Ir kaip manai, ką jis dabar pasirinktų? Mane, turėjusią jam pasakyti tiesą, bet, deja, tik sulaužusią septynerius metus statytą pasitikėjimą, ar mylimą merginą, kuri jam pasakė tiesą, nors jo gyvenime yra daug trumpiau? Jis manimi nusivylė, Vikte, ar supranti? Aš neverta tokio draugo... Kodėl tada klausiau Žygos? Ak... Pažiūrėk, ką aš ir vėl darau. Verčiu kaltę draugei, nors pati tada sutikau. Juk galėjau tam užkirsti kelią... – niekaip nesilioviau verkšlenusi.
     - Kaip griebia už širdies! - Pakėlusi galvą, išvydau išsišiepusį Justo veidą.
     - Ką čia veiki? – išmikčiojau su megztuko rankove, braukdama tįstantį snarglį. 
     - Man rodosi, tai tau dabar mažiausiai turėtų rūpėti. Atrodai tragiškai, - išsišiepė mano draugas.
     - Justai! Nebūk toks storžievis, - sudraudė Viktė draugą. – Argi nematai, kad Barbei liūdna?
     - O kaipgi, - nesiliovė šypsotis Justas. – Neįmanoma nepastebėti, kai atrodo kaip mano teta Regina savo vestuvių dieną. O patikėkit, vaizdelis tada buvo nekoks... – leidosi į prisiminimus Justas.

         Viktė akivaizdžiai būtų kvatojusis iš nevykusio Justo pokšto kaip ir visada iš bet ko, ką jis pasako, tačiau, sukaupusi visą savo valią, mergina tik sviedė jo link piktą žvilgsnį. Žavėjausi draugės valia...
   Justas ir Viktė nuo pradinių klasių jaučia vienas kitam simpatiją, bet tarp jų niekada nieko nebuvo. Nepaisant to, jų simpatijos visada buvo akivaizdžios visiems, manau, net ir jiems patiems. Ne kartą bandžiau su draugais apie tai kalbėti – aišku, su kiekvienu atskirai – bet jie tik gražiai nusimuilindavo nuo mano užduotų klausimų.
   Kiekvieną dieną vis labiau ima matytis, jog draugei darosi tik sunkiau. Aš svarstau, kaip Viktė sugebėjo stebėti Justo merginų keitimą kaip kokių kojinių visus tuos metus ir dar klausytis kiekvienos smulkmenos apie jo su jomis pasiektas bazes... O juk Justas nieko nemoka pasilaikyti sau... Aš įsitikinusi, jog jis žino apie draugės jausmus jam. Tai kodėl jis tada negalėjo būti nors kiek santūresnis?
     - Tik tu sugebi ir tokiose situacijose matyti humorą, - tariau nusiraminusi.
     - Bet buvo tikrai linksma, - su entuziazmu tarė draugas.

         Kaip jis nepavargsta nuolat būti pakylios nuotaikos?
     - Tai aš tikiu, - numykiau. - Tik įdomu, kiek labai tavo tetai tada buvo linksma.
     - Kaip ir Marijos užrėmimas merginų persirengimo kabinoje, - išsišiepė draugas parodydamas visus savo dantis. - Įdomu, kiek tada tai vargšelei buvo to linksmumo?
     - O ne........... 
     - Jis tikrai žino.......
     - TauVakarispasakė? – bandžiau kažką išmikčioti visai netekusi amo.
     - Prieš mėnesį. Tiek laiko jis žino.
     - Ir tu nieko mums nesakei? – pasibaisėjo Viktė.
     - Atleiskite, damos, bet Vakaris primygtinai reikalavo jums nieko nesakyti, - gynėsi draugas. – Jis laukė, kol tu jam pasakysi, - su Justui nebūdingu švelnumu tarė jis man.
     - Tai kodėl dabar pasakei? – nesiliovė niršusi draugė.
     - Pamaniau, jog po šiandienos įvykių reikia sudėti visus taškus ant i.
     - Tu su juo kalbėjai? – paklausiau ir tuoj pat pasigailėjau. Nežinau, ar tikrai noriu išgirsti atsakymą?

          Draugas linktelėjo.
     - Kada? – įtaigiai paklausė Viktė.
     - Tikriausiai po Barbinos iškritimo, apie kurį, beje, jau žino visa mokykla. Tu - žvaigždė. Esu įsitikinęs – po baigimo jau būsi gimnazijos legenda, - išsišiepė draugas, bet Viktei suurzgus greitai surimtėjo. – Kur aš baigiau? Aaa, va. Taigi, Vakaris atėjo į matematiką kaip visada dramatiškai surūgęs tarsi koks Edvardas iš to Saulėlydžio. Žinot, jo kankinio vaidmuo mane jau pradeda užknisti. Jei atvirai, tai nesuprantu, ko jis išvis taip sureikšmino visą šį reikalą... Aaa... Bet kadangi tai ne mano reikalas... - vėl surimtėjo draugas Viktei atsikrenkštus.
     - Gal gali eiti tiesiai prie reikalo? – akimis sužaibavo draugė.
     - Gal tu atsipalaiduok. Žinai, per tokį raukymąsi jau per dvidešimtą gimtadienį atrodysi kaip mano močiutė. Gerai, gerai, atsiprašau, - Viktei ne juokais supykus iškėlė rankas į viršų draugas, rodydamas, jog pasiduoda.
     - Jis atėjęs tau ką nors sakė? – kantriai įsiterpiau aš?
     - Pasakė, jog nualpai vidury koridoriaus. Bet aš, pastebėjęs, jog po šia kankinio kauke slypi šis tas daugiau, jo apie tai pasiteiravau. Jis pasakė, jog nebegali daugiau apsimesti, jog nieko nevyksta. Na, aš ir supratau, kad omenyje turimas šis incidentas.
     - Kaip atsidūrei čia? – pasiteiravo Viktė.
     - Jis su manimi niekada nebekalbės... – buvau vėl bepradedanti žliumbti.
     - Štai jūsų šokoladas ir bandelės, mano mielosios... – pats pristatė mūsų užsakymą Vincentas. – Ak, Barbora... Ar tau viskas gerai? – sunerimo vyras, išvydęs mane raudojančią.
     - Taip.... nesijau.. dinkite... dė... l... to... – šiaip ne taip išstenėjau.

         Vincentas, iš kažkur ištraukęs medžiaginę nosinaitę, tarė:
     - Kad ir kas nutiko, esu įsitikinęs, tai netrukus praeis. Žinai, gyvenimas pasidarytų nuobodus, jei viskas eitųsi kaip iš pypkės, - ir įteikė man nosinaitę.
     - Ač... čč... iūū, - tiek tesugebėjau pasakyti.
     - Justai! – nudžiugo vaikiną išvydęs Vincentas. – Gal ko pageidausi?
     - Ne, ačiū, Vincentai, šį kartą teks atsisakyti. Turiu grįžti į tą velnio irštvą. Žinot, nušalinimas baigiamaisiais metais nebūtų pats išmintingiausias mano poelgis.
     - Žiū, tu dar moki elgtis ir išmintingai, - sarkastiškai suprunkštė Viktė.
     - Nagi, vaikai, - nusijuokė kavinukės savininkas, - gyvenimas per trumpas tokiems menkniekiams kaip pykčiai.
      - Žinot, jis gerai sako, - pritarė vyrui Justas, šiam nuėjus. – Barbe, turi pasikalbėti su Vakariu. Kaip jau sakiau, čia neįvyko nieko, dėl ko būtų galima pykti. Ar bent jau amžinai, - pakraipė galvą apgailestaudamas.
     - Tai gal pasakysi, iš kur sužinojai, kad mes čia? – nepasidavė draugė.
     - Spėjau, - išsišiepė tas. – O dabar, jums leidus, turiu grįžti į pamokas, ko jūs, žiūriu, nesiruošiat daryti, - linktelėjo galvą mūsų staliuko turinio link.
     - Barbė turi pasiteisinimą, - net nepažvelgdama į draugą tarė Viktė.
     - Aaa... taip, tiesa... O tu?
     - Dėl manęs nesijaudink, - suprunkštė ta, imdama bandelę.

         Galiu galvą guldyti, Justo žaliose akyse kažkas sušmėžavo. Liūdesys?

         Jis tik linktelėjo ir pasuko išėjimo link. Pusiaukelėje draugas stabtelėjo ir luktelėjęs atsisuko:
     - Barbina... Hmm... Ar tau viskas gerai?

          Pajutau, kaip širdį užlieja šiluma. Nusišypsojusi tariau:
     - Greitu metu manęs atsikratyti nesitikėk. O dabar grįžk į pamokas, juokdary.
     - Kokia paguoda! – vėl sugrįžo senasis Justas. – Ir nesijaudink, jūs su Vakariu juk nesipykstat. Viskas išsispręs.

          Dar spėjęs mirktelėti, Justas dingo pūgoje.
      - Žinai, kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, bet jis teisus. Jūs su Vakariu – sielos draugai. Jau vakare viskas bus po senovei.
      - Tikiuosi... – numykiau. - Kodėl tu taip pyksti ant Justo?
      - Valgyk. Tau reikia cukraus, - mano klausimą ignoravo Viktė.

          Pavarčiusi akis, siurbtelėjau savo karšto šokolado. Pajutau, kaip karštas gėrimas nudegina mano liežuvį ir cukrus pagaliau teka skrandžio link. Turėčiau pasijusti geriau. Turėčiau...
    Pašnairavau į Viktę. Justas kalbėjo apie taškų sudėjimą... Ar mano draugai kada nors ryšis patys juos susidėti? Septyneri metai... Kiek galima? Jie bent turi galimybę pabandyti. Visai nepanašu į mano situaciją su Adomu.
    Ak, kodėl ir jį dabar turėjau prisiminti? Negaliu dabar dar galvoti ir apie Adomą. Turiu pasikalbėti su Vakariu. Tik tada mano siela jausis švari ir vėl galėsiu normaliai kvėpuoti. Visi Adomai turi palaukti.
    Ar gali ši diena tapti dar blogesnė? Laukiu nesulaukiu, kada šią dieną galėsiu palaidoti sapnuose.